.:Debesėlis:.

Koks keistas Tu ir nereikšmingas tapai man. Svetimas, nekenčiamas, nemylimas, nevertas. Aš nežinau, kodėl taip pasielgei. Norėjau žinot, bet dabar jau nebesvarbu; per daug laiko praėjo. Tiesa tik tokia, kokia aš sugebėjau suprasti sekdama Tavo veiksmus: melavai, nemylėjai. Argi galima nustot norėt, dievint, mylėt per vieną dieną? Nei iš šio nei iš to. Tiesiog išėjai, palikai, po tiek gražių akimirkų. Smaguma turbūt Tau palikti skylę many. Tiek pat ir aš kvaila buvau, įsileidau Tave į gyvenimą, tikėjau.  Kuo? Dabar net nežinau ar ir iš vis Tu vertas mano dėmesio. Tuščia vieta. Nerašyk, neklausk, nesirodyk, dink. Niekada nebūsiu Tavo, net jei ir keliais šliaužtum atgal. Hah, paprasta išeit ir palikt ir tikėtis, kad galbūt priims…

Naujas lapas atverstas. Švarus, be Tavęs. Be atsiminimų, jie tiesiog išmesti. Nenoriu matyt nei vieno daikto kurį lietei savo išdavikiškom rankom ir kūnu. Viskas skamba apgailėtinai. Aš pati atrodžiau apgailėtinai, bet jei vieną kartą atsistojau ant kojų vadinas atsistosiu ir antrą. Ir atsistojau, dėkinga tiem kas pakėlė, kas atvėrė mano meilės užmerktas akis. Ne, šie žmonės nepagimdė man napykantos Tau, ji gimė nes nėra pateisinimo tokiems poelgiams. Žmonės ne daiktai, negalima ateit į gyvenimą ir kada užsimanius išeit, vėliau lyg niekur nieko paklaust “labas, kaip laikais?”. Ar čia tik aš kažką praleidau…?

Ir nesvarbu man daugiau, mano mintys švarios, mano vaistai superiniai. Truputį tik baisoka, nes dievaži priklausoma paliksiu: po jų taip gera būna, ne tas žodis. Negalvoju, neliūdžiu, nenoriu, nereikia, šypsausi, myliu.

Dabar geriu arbatą… Ir džiaugiuosi, kad esu viena. Nes man visas pasaulis prieš akis. Tiek žmonių, kuriems galėsiu pasakyti ‘labas’ ir apkabinti. Už mane!

Štai rodos, eini žmogus per gyvenimą nešinas savo praeitimi, nes ji yra tiek mano, tiek tavo gyvenimo dalis, kurios negali nei ištrinti, nei palikti kažkur tamsiame kampe, ir staiga suvoki, kad visai nenorint ta praeitis skaudina esančius šalia.  Ne, aš juk ne specialiai kartais atsuku tą praeities juostą, bet dėl to, kad ten gražios akimirkos, lygiai tokios pačios, kokios bus ir praėjus 10 metų nori to ar nenori. Aš nežinau kas kaltas dėl to.

Argi žmogus nešinas savo meilės praeitimi yra kaltas už tai, kad kitas jos nepriima? Na, gal ir nereikia jos priimti, bet kur tas suvokimas, kad ta praeitis yra, buvo ir bus? Kodėl taip sunku suprasti? O sako, kad myli žmogų tokį koks jis yra… Liūdna sakyti, bet turbūt tai netiesa, nes betkada gali būti atstumtas. Tau nereikės nieko daryti, tiesiog kito žmogaus nesupratimas nulems tavo vienatvę. Aš nepateisinu tų, kurie didžiuodamiesi kiša savo praeitį, bet kuo kaltas tas, kuris negali pabėgt nuo jos? Ji yra šalia. Tu kartas nuo karto, bet ne dažnai ją sutinki. Stipriai abejoju ar mylėti galima tą patį žmogų du kartus. Tai kodėl kitas turi bijoti? Ar žmonėse nėra supratimo, kad kartais viskas gali pasibaigt pakankamai gražiai, bet liūdnai? Niekados jau nebūsi taip arti kaip prieš tai, nes nenorėsi, negalėsi ir meilė bus nukreipta kitur.

Dabar viskas atstūmė mane nuo tavęs. Nes tavo akyse aš esu ta, kuri turi praeities šešėlį, o tu nori, kad jo nebūtų. Gaila, tai neįmanoma. Žmonės taip nesielgia, drįstu tikėti. Jie priima tave su viskuo kas buvo yra ir dar bus. Nes tu gyveni jau šia diena.

Ir banguojant vandeniui balose, aš grįžtu namo apsistatyti savo erdvę betoninėmis sienomis. Nebesibelsk. Aš negirdėsiu, o gal tik nenorėsiu girdėt, nes mano ausyse gros šimtą kart mylėjau, šimtą kartų. Ilsėkis ramybėj. .

Tavo.

Well, hello.

Thursday. 1:37PM

Bed.

Feeling as positive as I can. Despite the spilled cup of coffee.

A fight “go or don’t go?”. Funny situation, why should I go? And why I shouldn’t? If you mean something to me, should I get there? There is a long period of time since I saw you, since we were talking, since actually I thought about you. And I don’t care how you are doing at all. You just exist in my mind, somewhere deep in nowhere.  On the other hand, if I don’t care how you are doing, but  we still are thinking that we are friends, maybe I should go? Just for fun, for teasing… I don’t want you to feel sad or depressed, but you are the one who makes decisions in life. And in the same way did I. Now I’m Ok, and you are not. A paradox.

Dance in the dark

Have you ever heard about angels? Have you ever enjoyed the last cigarette? Have you ever felt so strong and so empty inside for the same time? I guess you did… As the painless breeze  I’m floating in the air. I’m not feeling wretched, I’m feeling lost and I want to be found…

It is too hard to understand my mind, as every time it’s brainstorm with some quote under the lines and even I don’t get it now. There is the one thing I want you to say: loneliness is harmful. There is no reason to think about the life, because it just goes on as a natural process. You must think about yourself and what you did that life looks like a piece of spoiled cake. And what did I? I have given all of me away.

And this is how it ends: glass of emptiness in roses smelling room.

http://www.youtube.com/watch?v=dHtwZ07N1ic&ob=av2e

The first morning in my bed, the first cup of coffee since I got home from a hospital. Everything is ok, I live in a beautiful world, and now I have everything. I have a job, I have a bf, I have my own place, I’m getting roses, kisses, love, attention… What could I ask more?? Life is getting better, I’m breathing normally, I can stop thinking about my past regrets, I just live!

Such a beautiful day outside, if you are disappointed and sitting on cozy beloved sofa, reading my blog and thinking what if I were you I just would say a few words: take a deep breath, look around you, text some friends and go outside! Scream from your heart to each ear “what a beautiful day and it’s the first and the last, so enjoy it!” .

Beautiful day

Come and get me free.

Again, and again, and again… How long lasts love? And why me? You came into my life as a regular everyday normal guy, and now you are everything to me. I don’t wanna, I don’t wanna… I’m not ready for this. And it’s too late to say like this… You are running through my veins, I want you, I need you, I see you in my empty room, on white walls, and I’m going under each second, why? Because I’m in love, I guess… It’s so hard to say I love you, it’s so hard to be with you, and I’m barely breathing…

What’s next? who’s next? No matter how many breaths that I took I still couldn’t breath… Do you really love me? Will you be my man? You say so many beautiful words and I don’t know if they are from your heart. You are taking away my soul, and how do you feel?

You are always by my side, but I’m losing control. I need a cigarette, I need drugs, I want to push you away, but who wants to be hurt? No one. But someone will be. Yeah, that’s me. Coz I’m already hurt. Just get out of my life, out of my bed, out of my head. I’m strong enough to let you go, but not so strong to give you my heart. Duh… so fucking tired every day to think of you, wait till we meet, till you kiss me, till you fall asleep…  Iam supposed to be independent! Can’t you feel that I’m burning inside?  Can you feel that I don’t want to share you? I want you to be mine. So do you. And this is the only reason for me to run away…

There is a fight inside of me. You may say, everything is Ok, why don’t you be together? And here is the most stupid answer - I’m scared.

Sunrise Avenue _ Forever Yours.mp3

Kaip keista būti niekuo tarp visų ir kažkuo tarp niekeno. Tuštuma.

Skausmas. Abstraktus žodis, nors visada pirma mintis būna apie fizinį skausmą.

Kodėl, žmogau, esi reikalingas tik tada kai kažką gali duoti ar  patenkinti kažkieno poreikius?

Smagiausias jausmas, tai jausti širdies dūžius pirštų galiukuose.

Nebaigtas post’as

Ach kaip viskas nusibodo. Žmonės tie patys: su savo kaprizais ir durnomis mintimis. Kaip nusibodo taikytis prie aplinkybių, prie kitų norų. Taip trūksta atspirties taško, kad šlykščios praeities klaidos liktų kažkur toli, ten, kur ir vieta. Nusileisti savo įsitikinimams reikia jėgų. Perlipti per tai kuo tiki, nusileisti kažkam vardan kažko, nes tai rūpi, reikalauja savęs pačios graužaties ir nesupratimo. Stengimasis išlaikyti viską darniai, bandymai susitaikyti, nepykti ir atleisti yra VELTUI. Jei TU ar aš mokame atleisti, tai nereiškia, kad kitas mokės. Ir ties čia pasibaigia tokios sąvokos kaip “draugystė”, “draugas”. Jos yra visiškai tuščios. Jomis NEGALIMA pasitikėti. Šitas žodis yra tiesiog per daug skaudus. Jis vartojamas bet kada, bet kam. Kenčiame mes nuo jo, patiklūs žmogeliai. Žmonės, kurie tiki į gėrį ir visa kita, kas šventa.

Žinau, kad padaryti pabaigą šitam mėšlui aš galiu. Bet nenoriu. Toks jausmas, kad turėčiau atpirkti kitų kaltes. WTF?? Kartais jausmai apgauna protą. Vis ieškau tos atspirties, kada galėčiau pakilti ir dingti nuo to kas persekioja. Sakoma, o gal tik aš taip manau, kad nepabėgsi nuo jausmų, bet mano manymu dar ir kaip pabėgsi. Antrą kartą to pačio žmogaus juk nepamilsi, o viskas keičiasi. Turbūt tai tik nostalgija, liūdna prisiminti kaip viskas buvo gražu ir staiga -  PUFF… Esi vienas, su savo jausmais, su savo agonija ir dievaži - niekam nerūpi. Nors ir esame žmonės, bet būname kartais atstumti kaip šlapi šunys, absurdiška, kad jausmai papraščiausia yra aktualūs tik savo pačio, o ne kitų.

Tyla - priešas, ir tai tas pats kas neigiamas atsakymas arba kažkas panašaus į dink iš akių. Oh kaip puikiai naudojamas šitas ginklas. Deja, vėliau jis atsisuka, kaip ir lazda turi du galus, ir abu jie nėra pas mane.  O vis dėlto, tyla daug ką pasako. Gal net tyla geriau už tuos žodžius, kurie būna ištarti neapgalvotai. Esant tylai mes priimame sau svarbius dalykus, susikaupiame ir atgavę jėgas einame į žodžių šturmą.

Nelinkėkite vieni kitiems vilties, nes jos nėra. Verčiau pasiūlykite būti savimi.

30STM- this is WAR.mp3

Mintys.

• Niekuomet nepradėk draugauti su žmogumi, kurio negali gerbti. Č. Darvinas
• Tikri bendraminčiai negali ilgam susipykti; kada nors jie vėl sueis. J.V. Gėtė
• Duodami patarimai, bet neduodama proto jais naudotis. F. De Larošfuko
• Įžeidimai - neteistųjų argumentai. Ž.Ž. Ruso
• Kuo geresnis žmogus įžeidė, tuo skaudesnis įžeidimas. P. Kornelis

Taip. Aš ir vėl čia. Nes kažkas negerai.

Gyvenimas sukasi kaip ir visada - nesustabdysi. Kodėl aš rašau? nes prisikaupė daug visko, ko negaliu papasakoti kitiems bet išrėkti noris ant visos Lietuvos ant viso pasaulio. Man nusibodo draugai. Ypač tie kurie nesuvokia ką šneka, tie, kurie užsipuola, mat aš pasikeičiau. Bet laikas gi eina, aš negaliu likti tokia pati, negali likti mano veidas be raukšlių, negali būti mano vidus nepaliestas išorės absurdo. Man nusibodo. Bet ką išmokau per šiuos metus tai palikti ramybėje tuos kurie man tikrai įgriso, tuos, kurie nežino ko patys nori ir kaltina kitus, kai patiem viskas blogai. Ne. Čia ne gyvenimas. Čia panašiau į muilo operą, kurias žiūri močiutės.

Aš nieko neturiu. Neturiu žmogaus kuriuo būtų galima pasitikėti, neturiu ateities. Nežinau ar iš vis ji bus tokia kokios noriu ar apie kokią mes visi svajojame. Aš turiu tik save. Mano tikslas išlikti stipriausia. Mano tikslas gauti tai ko noriu. (mes visi taip darome, argi ne??) Aš bijau rugsėjo, bijau naujos pradžios. Nes aš tikiu horoskopais. Ir kas man įrodys, kad jie absoliutus mėšlas? Būčiau dėkinga.

Mes statome savo svajonių pilį, kurią ima ir viena naktį sugriauna neišmanėlis. Būk prakeiktas. Ar prakeikta. Čia tik tarp kitko, nes man visai nesvarbu kokiu keliu tu eisi toliau.

Aš pasimetus. Mano galvoje tiek daug minčių, negaliu tiesiog jų išdėlioti normalia tematika. Rašau brainstorm’u. Taip. Aš trokštu išsilieti, kad ir vėl pusmetį galėčiau kaupti šūdą savyje. O jį ,beje, padeda kaupti aplinkiniai.

Ar jūs, mielieji skaitovai, jei iš vis kam nors įdomu mano šis post’as bus, turite minčių kaip išvengti savęs graužaties, kaip susikaupti, kaip neprarasti pusiausvyros kai laivas siūbuoja? Man tikrai dzin daugelis gyvenimo atvejų, bet vien dėl to, kad jie neturi prasmės. Kam gilintis į tai, ko poveikis bus tik 12 sekundžių? Ir kaip kiti to nesupranta? Kodėl kitiem žmonėm reikia kartoti šimtą kartų žodį “myliu”, kai viskas ir taip aišku? Kodėl pratylėjus dvi dienas reikia atsiprašinėti už tai, neva aš kažkuo nesirūpinu?

Nepasakyčiau, kad aš nekenčiu visko ką turiu, bet aš tikrai nekenčiu to, kas verčia mane jaustis šiukšle.

Kovoti už save. Nes teks gyvenime dar eiti vienam be palydovų. Birutė. Penktadienio pamoka. Reziumė.